Keliautojas

Aš esu keliautojas. Man labai patinka keliauti. Kartais keliauju pėškom. Imu ir nueinu iki upes, jūros ar kur toliau.

Kartais keliauju per žmonių gyvenimus. Ateinu į gyvenima, pastoviu, pažiūriu, pagyvenu ir einu toliau. Tuose gyvenimuose palieku nemažai savęs. Nes daug turiu, negaila. Kartais grįžtu į jau buvusi gyvenimą. Reiškia nebuvo jis toks jau ir neįdomus.

Viena kartą keliavau dviračiu. Nepatiko. Mažai jausmų. Vien tik sportas. Jokio išgyvenimo, jausmų ir patirties.

Retsykiais įkopiu į kalną. Nebūtinai tikrą. Bet nuo kalno pasižiūrėjęs kur noriu keliauti toliau, einu tiesiai ten. O kelionės pabaigą jau žinau prieš išeidamas į kelionę. Ji visada tokia pati. Pasibaigia dar neprasidėjus.

Vieną kartą buvau ilgiausioje savo kelionėje. Jau senai ji baigėsi. Bet jaučiuosi lyg vis dar bučiau ten. Kiekvieną akimirką išgyvenu ją iš naujo. Manęs ten labai daug. Ir ji niekada nesibaigs. Nes tik joje pradžia buvo su kitokia nei įprastai pabaiga. O gal tik dabar taip atrodo. Aš nežinau. Aš juk keliautojas, ne mąstytojas. Reikia labai daug nukeliauti, kad būtum mastytojas. Bet žinau tik vieną – ši kelionė niekada nesibaigs.

Kartais keliauju būdamas namie. Palieku kūna ir išeinu vienas. Patinka.. Kartais keliauju slaptai. Tada manęs niekas nemato, net ji. Abiem paskutiniais atvejais būnu labiau panašesnis į mąstytoją. Bet aš tik keliautojas.

Gerai kad nėra laiko. Antraip labai skubėčiau, kažkur nukeliauti. Tai atvestų tik į tą vietą kur visi gyvena be streso, problemų ir amžinoje laimėje – arba ne, čia jau jų pasirinkimas, į kapines.. Aš esu laikas. Dėl to visą jį galiu skirti kelionėms.

Buna žmonių kurie tave įtraukia į savo gyvenimą ir nepaleidžia. Aš juos suprantu, jie juk ne keliautojai. Bet negi taip sunku suprasti ir mane? Pyksta jie ant manęs..

Dažniausiai keliauju miškais. Ten labai daug vienumos. Ji įprasmina mane. Tada aš daug mąstau. Gaila, kad nesu mąstytojas. Kitaip jau bučiau daug sumąstęs. Būna, kad miške sutinku gyvūną. Bet niekada nebuvo taip, kad jį sutikčiau netikėtai. Aš jį pasikviečiu ir mes susitinkame. Jis atsako į mano klausimus ir aš keliauju toliau.

Esu girdėjęs apie žmones kurie samdosi kelionių gidus. Niekaip nesuprantu, kodėl jie nenori patys patirti visa ko? Pasitenkina vangiomis ir ribotomis kelionėmis. Meilė – juk ne tokia. Ji neturi ribų.

Kaip ir pridera tikram keliautojui aš myliu. Myliu viską – saulę, vandenį, žolę, debesis, tai kas gyva ar mirę, o labiausiai Ją. Ji tai žino, aš jai sakiau. Žinau ir aš. Bet ši kelionė jau baigėsi. Ir tik dėl naujos, skaudžios kelionės. Tikras keliautojas nesugeba pasiimti jam teikiamos meilės. Jis mėgsta skaudinti save.

Dažnai apie save kalbu antru asmeniu. Visi nustebtų, kad tų asmenų kur kas daugiau. Iš kiekvienos kelionės po vieną naują. Aš juos randu. Pasimu. Ir jie visi gyvena manyje. Įdomu kiek jų dar tilps? Galbūt neribotai, kaip ir visa kita. Surastas naujas asmuo visada moka kažka naujo. Grįžęs iš kelionės iškart tuo užsiimu. Vieną kartą net drožinėjau. Tą kart išdrožiau viską – nuoširdumą, jausmą, emociją, spalvą ir aišku meilę. Tikiuosi ta gėle dar gyva. Nes aš ją dar pasodinsiu. Ji negali nuvysti taip niekada ir neužaugusi.

Keliauti nieko nekainuoja. Nes ko tik prireikia, tai ateina būtent tada kada nori. Reikia tik tuos norus labai gerai žinoti. Kai sutinku kitą gyvenimą. Dažnai jis mane įkvepia kurti. Patinka. Daug esu sukūręs. Lygiai tiek pat kiek sunaikinau. Dar neišmokau iškeliauti ir palikti to ką sukūriau. Visada tai griūna. Bet kai nukeliausiu pakankamai, tada sumąstysiu, kaip tai padaryti. Nes tada aš būsiu mąstytojas. Dar vėliau fantastas. Tada kiti keliautojai galės eiti mano sukurtais keliais. Tikiuosi jiems pasiseks ir mes susitiksime.

Ir aišku aš niekuom netikiu. Netikiu nei tavimi, nei savimi.Arba tikiu tuo, kad rytoj tiek mano, tiek tavo žodžiai, mintys ar įsitikinimai gali pasikeisti. Taip ir būna. Toks yra jų pradas. Kartais kelionėje pasiklystu. Pametu save. Patinka. Tada nėra nieko. Nieko ir nereikia. Visada bandau pasiekti šią būseną. Tai aukščiau mąstymo. Tai tikrasis aš. Ir kuo toliau tuo labiau tai sekasi.

Kai susijungia dviejų gyvenimų kelionės į vieną kelią. Įvyksta – tai. Iškyla daug sunkumų. Juk visada lengviau keliauti vienam. Tada nereikia tokio plataus kelio. Bet įveikę savo kelio kliūtis, jie tampa mąstytojais. Tada jie mąsto apie save. Kuo daugiau mąsto tuo greičiau tampa fantastais. Jiems jau nebereikia keliauti. Jie atrado tai, kas leidžia kurti. Kuria. Patinka. Ir svarbiausia nebegriauna. Sunku ne kitą gyvenimą sutikti savo kelyje – o patį kelią atrast ir sekti pačiais tikriausiais norais. Mylėti – lengva, būti mylimam – sunku.

Aš keliautojas